Kauno dailės gimnazijos istorija ilga ir turininga. Jos pirmasis etapas prasidėjo pokario metais, kai 1946-1947 metais dailininko Česlovo Kontrimo pastangomis, praktiškai nuo nulio buvo sukurta Kauno vidurinė dailės mokykla. Sunkiai telpanti į įprastus biurokratų rėmus institucija, kurioje vaikai gali mokytis bendrojo lavinimo ir dailės disciplinų, kėlė valdžiai daug abejonių. Tačiau atkaklus žemaitis, kaip tuomet sakydavo, „pasiekė pačią Maskvą” ir laimėjo. Tuo metu tai buvo pirmoji tokio profilio vidurinė mokykla Lietuvoje. Be to, įkūrėjas sugebėjo įkelti mokyklą į vieną moderniausių prieškario Kauno namų – žymaus architekto F.Vizbaro suprojektuotą ministro pirmininko J.Tūbelio privačią rezidenciją. Funkcionalus racionalių ir plastiškų formų statinys stūksojo Žaliakalnio šlaite, patogioje ir labai gražioje vietoje. Ši aplinka tiesiog idealiai tiko orientuotiems į humanistinę kultūrą vaikams ugdyti.
Palaipsniui susiformavo dailės mokytojų branduolys. Tai buvo jauni, bet jau patyrę, daug gyvenime matę žmonės – Antrojo pasaulinio karo frontininkai, represijas patyrę ir sovietų lageriuose išgyvenę meninikai. Ir nors valdžia greitai ėmėsi atitinkamų priemonių, įvairiai reorganizuodavo mokyklą (kurį laiką ji veikė kaip J.Naujalio meno mokyklos Dailės skyrius), tie žmonės mokykloje dirbo ilgus dešimtmečius. Dalis šių mokytojų išauklėtų mokinių, baigė aukštąjį mokslą ir turėję pedagogo pašaukimą, po kiek laiko sugrįždavo į gimtąją mokyklą. Todėl, nepaisant įvairių pertvarkų, mokykloje liko gyva pagrindinė įkūrėjų nuostata – ugdyti humanistinės pasaulėžiūros ir plataus akiračio pilietį. Tai buvo savitas šiltnamis, kuriame būsimus kūrėjus stengtasi kiek įmanoma apsaugoti nuo įvairių konjuktūrinių reiškinių. Didžioji kolektyvo dalis siekė sukurti socialiai saugią mokyklą. Aktyvi kultūrinė veikla, geranoriška mokymosi atmosfera ir gana didelis darbo krūvis užkirto kelią gatvės gyvenimo pagundoms. Taip beveik pusę amžiaus veikė nedidelė, apie 300 narių sujungusi mokyklos bendruomenė.
Kokybiškai naujas mokyklos gyvenimo etapas prasidėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. J.Naujalio vidurinė meno mokykla buvo reorganizuota į dvi savarankiškas dailės ir muzikos mokyklas. Vėliau, 1994 metais, Kauno vidurinei dailės mokyklai suteiktas gimnazijos statusas. Ankstesniame etape pagrindinis dėmesys skirtas trims vaizduojamosios dailės šakoms – skulptūrai, tapybai ir grafikai. Dabartiniu periodu meninis ugdymas įgavo sudėtingesnę struktūrą. Jis skirstomas į kelis pagrindinius etapus: 1-4 klasėse kryptingas meninis ugdymas, 5-10 detalus dailės mokymas, 11-12 klasėse meninis profilis, dailės pakraipa. Meninio ugdymo uždaviniai nuosekliai kinta: pirmose klasėse didžiausias dėmesys skiriamas mokinio saviraiškos galimybėms, vyresnėse palaipsniui gilinamasi į įvairias kūrybos sritis. Dvyliktos klasės mokiniai užbaigdami mokslus gali kurti skulptūros, tapybos, grafikos, keramikos, tekstilės, rūbų modeliavimo, architektūros ir dizaino, dailėtyros baigiamuosius kūrybinius darbus. Anksčiau mokykla tarsi gynėsi nuo išorinio spaudimo, o dabar ji atsivėrusi visai pasaulio įvairovei.
Daugelis auklėtinių sugebėjo kūrybiškai panaudoti mokykloje įgytas nuostatas ir žinias aukštojo mokslo studijose ir savarankiškame gyvenime. Įvairiapusis išsilavinimas padėjo jiems prisitaikyti prie sudėtingų sąlygų, pvz., griežtai reglamentuotoje LKP CK pirmojo sekretoriaus namų aplinkoje ar avangardisto J.Meko dirbtuvėje Niujorke. Neatsitiktinai išgarsėjo aktoriaus kelią pasirinkę A.Tamulytė (41 laida) ir D.Gavenonis (45 laida). Mokyklos auklėtiniai drąsiai siekia ir administracinių aukštumų: užima dailės institutų rektorių ir dailės muziejų direktorių postus. Matėme juos ir LR Seime. Tarp buvusių mokinių yra nemažai mokslininkų. F.Savickas (22 laida) buvo apdovanotas valstybine premija už lietuviško porceliano technologijos sukūrimą. M.Purvinas (19 laida) – garsus architektūros mokslų daktaras. Kultūros žmonių aplinkoje mažai rasime neskaičiusių profesoriaus A.Andrijausko (21 laida) filosofijos ir estetikos darbų.
Vis dėlto daugiausia auklėtinių pasirinko dailės ir architektūros sritį. Tai įvairiausių pažiūrų ir stilių kūrėjai – nuo realisto V.Gečo (5 laida) iki postmodernisto V.Antanavičiaus (10 laida). Lietuvos XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios meninei kultūrai labai reikšminga R.Vaitiekūno (12 laida), P.Repšio (14 laida), E. Saladžiaus ir M.Skudučio (21 laida), M.Navako (23 laida), R.Sližio (24 laida), K.Jeroševaitės (25 laida) ir daugybės kitų menininkų kūryba. Buvę mokiniai yra gavę Nacionalines premijas ir atstovavę Lietuvai Venecijos bienalėse.
Apibendrinant istorinę raidą galima teigti, jog ši mokykla visais laikais buvo kūrybingų asmenybių ugdymo centras.