Post Date: 2026-sausio-30
„13 dienų saugojau laisvę“
Mokytojo Artūro Rimkevičiaus fotografijų paroda.
„Sausio 13-osios užfiksuotas akimirkas skiriu bendražygiams ir buvusiam mūsų vadui Jonui Gečui.“ Artūras Rimkevičius.
Kauno kolegijos Menų akademijos Stiklo, keramikos, odos, tekstilės meno studijų programos dėstytojo, stiklo dailininko Artūro Rimkevičiaus autentiškų fotografijų parodą, skirtą Sausio 13-osios įvykių 30-osioms metinėms pažymėti. Simbolinis skaičius 13: „13 dienų saugojau laisvę“ eksponuojama 13 autoriaus foto akimirkų, užfiksuotų saugant Aukščiausiąją Tarybą.
Artūro Rimkevičiaus prisiminimai apie tų dienų įvykius:
„Sausio 12-ąją [1991 m.], atsisveikinęs su šeima, išvažiavau autobusu į Vilnių. Netoli Grigiškių sustabdė mus tanketės su okupantų kareiviais. Įėjęs karininkas peržvelgė visus keleivius. Truputi buvo neramu, nes rankovėje buvau paslėpęs savadarbę medžio kuoką iš kastuvo koto, panašią į konsteblių 19 a. lazdelę ir plačiaformatį juostinį fotoaparatą „Liubytel“. Visos akimirkos užfiksuotos su šiuo aparatu. Atvažiavę prie profsąjungos spaustuvės įėjimo užsirašėme savanoriais. Mus koordinavo du vyresni vyrai, vienas jų – Jonas Gečas.
Vakare, kai prasidėjo pirmasis budėjimas, iš sąrašo atėjo tik 8, o buvo užsirašę apie 30. Kiekvieną rytą buvo sudaromas vis naujas sąrašas, o vakare, po patikrinimo, jis buvo sunaikinamas. Mes vakarais, įėję į vidinio kiemo spaustuvės koridoriaus patalpas, užbarikaduodavome įėjimą į Aukščiausios Tarybos laiptinę metalinėmis darbuotojų persirengimo spintelėmis ir užritindavome prieš jas sunkius spaudos popieriaus ritinius. Vėliau išvyniodavome priešgaisrines žarnas, pasiruošdavome pasitikti priešą galingomis vandens srovėmis. Buvome ginkluoti tik strypais ir lazdomis.
Tik praėjus 25 metams, kai netikėtai atradau tų įvykių užfiksuotas juostas, nusprendžiau surengti 2016 m. personalinę parodą – „Foto akimirkos. 13 dienų saugojau laisvę“ – Kauno kolegijos JVM Fakultete. Ir tada aš suvokiau, kad mes buvome 8 „kamikadzės“, nes jei iš vidinio kiemo būtų šturmavę parašiutais nusileidę desantininkai, mūsų tą naktį jau nebūtų.
Telefono neturėjome, tai palaikyti ryšio su pačiais artimiausiais neturėjome galimybės. Namiškiai buvo nežinioje.
Nuoširdžiai teigiu, kad tomis akimirkomis jokios baimės mes nejutome. Iš mano draugų 2 tapo Lietuvos kariuomenės savanoriais, Jonas Gečas tapo mūsų vadu. O aš grįžau tęsti dėstytojo karjeros“, – pasakoja Artūras Rimkevičius.
Artūras Rimkevičius: „Negalime pamiršti, kas mes esame, kur mūsų šaknys, kokia mūsų istorija“.
Artūrai, ar galite prisiminti tą akimirką, kai sužinojote, kas vyksta Vilniuje?
Tas šurmulys jau buvo girdimas gerokai anksčiau iki Sausio 13-osios. Pirmas išvažiavo mano uošvis, nes tuo metu dar turėjau studentų peržiūras, ir kartu su juo negalėjau vykti į Vilnių. Aš atsilaisvinau tik 1991 metų sausio 12-ąją. Per radiją nuolat buvo transliuojamos naujienos: LRT radijas ir televizija tuo metu dar nebuvo užblokuoti. Mano aplinkoje visi buvo pasiruošę važiuoti į Vilnių.
Ką prisimenate, kai vykote į Vilnių? Kokios buvo nuotaikos?
Namie liko žmona su maža dukrele, žmonos mama ir močiutė. Pagalvojau, kad reikia palaukti, kol grįš uošvis, kad namuose liktų vyras. Jis grįžo sausio 12-osios rytą, ir aš iškart išvykau nuo Kauno kino teatro, kur buvo suorganizuoti į Vilnių vykti autobusai. Pakeliui, nusileidžiant nuo kalno prie Didžiulio ežero, priešais Grigiškes, mūsų autobusą sustabdė kovinė pėstininkų mašina. Karininkas ir du kalašnikovo automatais ginkluoti kareiviai įlipo, peržvelgė keleivius. Laimei, mus praleido, atidžiai nepatikrino. Aš slapčia rankovėje laikiau savadarbę lazdą. Įtampos buvo, bet mes nebijojome, buvome ryžtingai nusiteikę.
Ką pamatėte atvykęs į Vilnių?
Prie laužų besibūriuojančius žmones, nes tomis dienomis buvo šalta. Jautėsi lengvas chaosas – žmonės iš visur tempė tinklus, grotas, nes tądien buvo prognozuojamas tariamas šturmas. Milicininkai vaikščiojo neginkluoti, kad nebūtų preteksto okupantams imtis karinių veiksmų. Mes visi buvome be ginklų. Tą naktį, kai gatvėmis važiavo kariniai sunkvežimiai ir girdėjosi šūviai prie Televizijos bokšto, budėję prie Seimo žmonės gavo raginimus atsitraukti dėl saugumo, bet nė vienas nei atsitraukė, nei išėjo. Minia tik didėjo, žmonės plūdo palei Seimą. Tai buvo didžiausias susibūrimas – žmonių buvo daugiausiai.
Ar buvo koks nors pokalbis ar žmogus, kuris Jums įstrigo?
Pokalbių beveik nebuvo. Tik jaunimo tarpe kartais pasišnabždėdavome apie kariuomenę. Mums viską reguliavo Jonas Gečas ir dar vienas vyras, kurio pavardės nepamenu – jam po kurio laiko prasidėjo haliucinacijos ir jį išvežė greitoji. Po kelių dienų mumis ėmė rūpintis vienuolė, virė sriubą. Mes visi sakėme: svarbiausia – laisvė. Pamenu, kai 1982 m. kalbėjausi su plaukimo treneriu Novosibirske, jis tikino, kad išnyks visos tautos, bus tik viena – tarybinė ir išnyks religijos. Aš jam tvirtinau, kad Sovietų Sąjunga sugrius, nes žlugo Romos, Turkijos, Mongolijos, Graikijos imperijos ir Lietuva bus laisva. Po to, tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje 1984-1986 m., aiškinau apie „savo noru“ įstojimą į sovietų sąjungą, aplinkybes. Vėliau mane verbavo saugumas: tiek kariuomenėje Karaliaučiuje, tiek 1987 m. Romas Sujieta po „pokalbio“ saugumo pastate (Laisvės al. 13a.).
Ką Jums tada reiškė laisvė?
Laisvė – tai galimybė kurti ką nori, dirbti ką nori, išvažiuoti į kitas šalis. Besimokantiems įprastose mokyklose apie laisvę kalbėti buvo keblu, bet Juozo Naujalio vidurinėje mokykloje dirbę mokytojai – Algirdas Lukštas, Vytautas Banys, Romualdas Čarna, Dalia Palaukaitienė, M.K. Čiurlionio anūkė – buvo laisvo vėjo gūsis. Mokykloje buvo gera atmosfera. Dailininkai visuomet turėjo laisvės dvasią, ir dėl to ta laisvė buvo ir manyje. Mes „augome su ilgais plaukais“, gaudavome „amerikoniškų“ džinsų už kosminę kainą. Tuo metu atlyginimas buvo 120–140 rublių, o džinsai kainavo 150 rublių. Buvome šiek tiek hipiai. Žinojome, anksčiau ar vėliau, Lietuva bus laisva.
Ar tos naktys prie Seimo pakeitė Jus kaip žmogų?
Viduje didžiavausi, kad pačiomis sunkiausiomis akimirkomis, pačiu reikalingiausiu momentu, buvau ten, kur reikia. Nebijojau. Niekas tuo metu nejautė baimės. Mes buvome lyg savotiški kamikadzės. Tik vėliau suvokiau, kad jei sovietų specialus dalinys būtų puolęs, iš mūsų, ginkluotų tik lazdomis, nieko nebūtų likę. Mes saugojome vidinį Seimo pastato kiemą. Ten yra erdvė, kur galėjo nusileisti parašiutininkai. Sunkiausia buvo mano šeimai. Žmona visą laiką buvo nežinioje, telefonų nebuvo. Ji meldėsi rytą ir vakarą, vaikščiojo pas kaimynus, klausinėjo, ar nėra naujienų iš Vilniaus. Tai buvo sunkiausios dienos mano žmonelei.
Kaip vertinate Sausio 13-osios įvykius praėjus 35 metams?
Tąkart džiaugiausi ir didžiavausi, kad yra Sąjūdis, kad jam vadovauja kūrybiniai, išsilavinę, vieningi žmonės. Dabar mane liūdina, kad valdžioje vis mažiau kūrybingų žmonių, mažiau vienybės. Tačiau esu optimistas. Viliuosi, kad ateis diena, kai neadekvačiai besielgiantys valdžios žmonės ateis į protą. Manau, kad reikia daugiau dialogų, diskusijų, pokalbių, įsiklausymo, kūrybinio mąstymo, diplomatijos, emocinio raštingumo.
Kaip manote, ar jaunoji karta supranta Sausio 13-osios įvykius šiandien?
Manau, kad tai labai priklauso nuo to, kokioje šeimoje vaikas auga. Mano anūkėlė, kuriai dabar dešimt metų, puikiai viską supranta. Mes apie tai kalbamės: ir apie Lietuvos istoriją, ir apie dabartinę ukrainiečių situaciją. Bet žinau šeimų, kurių vaikai net nenutuokia, kad jų seneliai buvo tremtyje, nes tokios temos namuose neliečiamos. O jei šeimoje nėra dialogo, nėra paaiškinimų, tada jaunajai kartai daug sunkiau suvokti, ką tie Sausio 13-osios įvykiai iš tiesų reiškė Lietuvai ir kiek kainavo laisvė.
Kaip manote, ką reikia daryti, kad Sausio 13-osios atmintis liktų gyva?
Turime rengti istorinių datų minėjimus, parodas, dokumentinių filmų peržiūras. Tautiškumas turi būti puoselėjamas per gyvą istoriją – per pasakojimus, liudijimus, tikrus žmogaus išgyvenimus. Jaunimui, kuris gimė jau laisvoje Lietuvoje, sunku suvokti, ką reiškia gyventi, kai tave varžo politinės grandinės. Bet būtent dėl to laisvę reikia vertinti ir branginti dar labiau. Ji nėra duotybė. Ji kainavo žmonių gyvenimus ir pasirinkimus. Negalime pamiršti, kas mes esame, kur mūsų šaknys, kokia mūsų istorija. Prisimenu savo dailės mokytoją Simoną Kacilauską. Jis kartu su auklėtiniais ėjo į Laisvės alėją dalyvauti Kalantos laidotuvių ceremonijoje ir už savo pilietiškumą, už drąsą buvo išmestas iš mokyklos. Tokie žmonės formavo mūsų tautos stuburą. Linkiu ir svajoju, kad mūsų valstybė klestėtų, kad nebūtų karų, kad valdžia dirbtų dėl žmonių, kad mes būtume vieningi.
